KODĖL PABĖGĖLIŲ VAIKAI PARDAVINĖJA SERVETĖLES? - SUSITIKIMO SU FOTOŽURNALISTU VIDMANTU BALKŪNU ĮSPŪDŽIAI

25 balandžio, 2016

Š.m. balandžio 21 d. vakarą ekstremaliąja fotografija bei šių dienų Europos aktualija – migrantų krize besidomintys kauniečiai rinkosi į susitikimą su spaudos fotografu, žurnalistu ir operatoriumi Vidmantu Balkūnu. Nors kamerinis renginys vyko gan šaltoje Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus salėje – bendras interesas bei nuotaika, lektoriaus charizma ir nuoširdus siekis pasidalinti gausybe savo patirtų įspūdžių ištęsė susitikimą beveik į keturias valandas, tačiau net ir jam pasibaigus jau vėlų vakarą žmonės neskubėjo skirstytis.


Didžiąją susitikimo dalį žurnalistas Vidmantas Balkūnas paskyrė 15min projekto #Paskuipabėgėlius įspūdžiams perteikti – jis su kolega Pauliumi Ramanausku beveik 4 savaites keliavo pabėgėlių keliu – nuo Turkijos-Sirijos pasienio, Viduržemio jūros pakrančių iki karštųjų pabėgėlių krizės taškų žemyninėje Europoje ir iš arti fiksavo pabėgėlių kelionės akimirkas bei klausėsi jų istorijų. Ne kartą susidūręs su mirtina grėsme (pvz. Apcakale miestelyje juos sulaikius slaptajai policijai, lietuvių žurnalistų, kaip ypatingų nusikaltėlių, nuotraukos pasklido socialiniais tinklais – tuo pasirūpino vietiniai nacionalistai), bet gan lengvai iš vietinių turkų išgavęs informaciją, kur, kaip ir už kiek nelegaliai galima pasiekti Europą (netgi Facebook’o tinkluose egzistuoja specialios grupės, kuriose galima gauti visą tokios kelionės informaciją), žurnalistas kelia daugeliui europiečių rūpimą klausimą – kodėl šių kontrabandininkų, organizuojančių pabėgėlių persikėlimą į Europą, niekas negaudo? Nesunku paskaičiuoti, kad dėl šio “verslo” Turkijos juodojoje rinkoje vien per 2015 metus nusėdo 15 mln. eurų. Iš tokio verslo stengiasi išlošti visi: pvz. Izmiro (paskutinės stotelės į Europą) parduotuvėse prabangūs kostiumai ir kaklaraiščiai nustumti į antrąjį planą – nes pirmąjame dominuoja gelbėjimosi liemenės, kai kurios būna prikimštos šiaudų ir prireikus netgi neatliktų tiesoginės savo paskirties – bet svarbu už jas gauti pinigai. Dar viena paklausi prekė – balionai. Jie skirti vaikams – kad emociškai padėtų jiems įveikti tą vandens ruožą iki Europos. Taip pat Izmiro gatvėse dažnai pamatysi vaikus, pardavinėjančius servetėles už tą pačią kainą, už kurią gali jų nusipirkti parduotuvėje. Kam gi toks biznis? Tokiu būdu vaikai, tiesiogiai neprašydami išmaldos (nes daugelis žmonių pagailėdami duoda pinigus, o servetėlių neima), padeda tėvams susirinkti persikėlimui per jūrą reikalingą sumą (1000 eur). Nors dauguma pabėgėlių gan mielai pozavo žurnalistams, visgi buvo viena valtis, pilna vaikų, kuriuos lydėjo tik keli suaugę vyrai - jie fotografuotis nenorėjo. Liūdna tiesa – tuos vaikus tėvai (daugiausiai – afganistaniečiai) greičiausiai tiesiog patys pardavė šiuolaikinei vergijai...
Nevienareikšmiška žurnalisto nuomonė ir apie savanorius, pasitinkančius jau atplaukusius į Europą pabėgėlius. Kaip teigė V. Balkūnas, kuo gilyn į Europą – tuo savanoriai įgauna blaivesnį požiūrį į pabėgėlius. O Lesbo saloje šokiruoja apsiašarojusios savanorės, pasitinkančios tamsaus gymio jaunus įmitusius vyrus ir dovanojančios jiems pliušinius meškučius, kas keliolika metrų pabėgėliams (kuriems tenka įveikti vandens ruožą atitinkantį Kuršių marių atstumą ir kurie paskutinį kartą būna valgę prieš 2-3 valandas) siūlomas maistas ir nauji drabužiai. Deja, pokalbiuose su pabėgėliais (nors tikrų pabėgėlių nuo karo yra ~ 25 proc., todėl lektorius siūlo vadinti juos bendriniu – migrantų vardu) žurnalistas neišgirdo kalbų apie lūkesčius rasti Europoje darbą – kalbos sukosi tik apie pašalpas. Kaip ir nuostabą keliančios migrantų eilės prie taksi, nors šalia laukia nemokami autobusai, pervežantys į stovyklas... Nebuvo matyti džiaugsmo migrantų veiduose net ir pasiekus išsvajotą Vokietiją – čia juos, kelionėje per Europą išlepintus dėmesiu, maistu, drabužiais, nemokamu interneto ir telefono ryšiu, pasitiko užrašai “No free wi-fi”, “No free card” bei lūkesčių neatitinkanti realybė...
Susitikime buvo kalbama ir apie Vilniaus piktžaizdę – taborą, iš kurio fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas pastaruoju metu dažnai rengia reportažus. O pabaigoje norintieji susitikimo dalyviai galėjo patys pasimatuoti, kiek sveria ektremaliomis sąlygomis dirbančio fotožurnalisto įrangą, ir įvertinti būtiną fizinį pasirengimą tokiam darbui.
Organizatorių – Kauno Europe Direct informacijos centro ir Kauno fotoklubo vardu dėkojame fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui už įdomų ir nuoširdų vakarą!
Susitikimo nuotraukos yra čia (už jas ačiū Kristinai Valasevičienei).

Naudingos nuorodos

  •