Kauno kolegijos Verslo fakultete vasario 22 d. įvyko atvira paskaita “ES ir jos narių atsakas į Rusijos karą Ukrainoje: per lėtai ir per mažai?“, kurią vedė VU TSPMI Jean Monnet profesorius Ramūnas Vilpišauskas.
Paskaitos pradžioje lektorius pristatė Rusijos karo prieš Ukrainą ištakas – tai ir Rusijos geopolitinės ambicijos bei nerimas dėl Ukrainos integracijos į Vakarus, Kremliaus požiūriu – silpnėjantys Vakarai (ribotos sankcijos po Krymo užėmimo), ginčais su ES užsiėmusi ir iš jos išstojusi JK, ir JAV, atsitraukianti nuo tvarkos palaikytojos lyderių pozicijos (taip Rytuose suprastas JAV pasitraukimas iš Afganistano) bei augantys radikaliųjų politikų skaičiai; energetinė priklausomybė nuo Rusijos, kuri nemažėjo ir po Krymo aneksijos. Ir nors JAV karinės galios požiūriu dominuoja (tam skirtas Valstijų biudžetas yra vos mažesnis nei kitų 15 top šalių biudžetai kartu sudėjus; Rusija yra tik 5 vietoje pagal gynybos biudžetą), tačiau sumažėjęs noras ją panaudoti.
2022 m. rudenį Ukrainai pavyko išlaisvinti 63 proc. po vasario 24 d. okupuotos teritorijos; visgi dominuoja nuomonė, kad karas užsitęs ir jo baigtis ypač priklausys nuo tolesnės Vakarų paramos Ukrainai. Ir nors Rusija prarado daug karinės technikos ir žmogiškų išteklių – jos ekonomika atsilaiko geriau, nei prognozuota. Per beveik metus karo Ukrainoje Rusijos armija prarado daugiau nei 143680 kareivių, o tai yra 856 proc. daugiau nei SSRS armija prarado per 9 metų karą Afganistane. O kas karo praradimus registruojančioje svetainėje atsiranda paspaudus ant Ukrainos praradimus fiksuojančios skilties? – Užrašas „Herojai nemiršta“.
Ir nors JAV diktuoja tempą remiant Ukrainą tiek kariniu, tiek humanitariniu, tiek finansiniu aspektais (2023 sausio 15 d. duomenimis, daugiau nei 20 mln. Eur viršija ES institucijų + ES šalių paramą), bet Vakarų šalių paramoje Ukrainai lyginant su šalies BVP pirmauja Baltijos šalys (Estija padeda labiausiai) ir Lenkija.
Taip pat ES aktyvavo laikinosios apsaugos mechanizmą, kuris numato pagreitintą teisės gyventi, gauti sveikatos apsaugos, švietimo ir socialines paslaugas, įsidarbinti ir pan. suteikimą, o juo jau pasinaudojo 4,85 mln. pabėgėlių iš Ukrainos (to nebuvo padaryta kilus pirmajai pabėgėlių krizei 2015 m. ir vėliau).
Ir nors ES sankcijos Rusijai savo apimtimi yra beprecedentės, tačiau sutarimą dėl jų apsunkino bei sulėtino skirtingi ES šalių ekonominiai interesai, o jų veiksmingumą riboja įgyvendinimo spragos ir tai, jog jas taiko tik apie 40 pasaulio valstybių.
Kaip svarbų paramos faktorių profesorius įvardino muitų Ukrainos eksportui panaikinimą (kuris, tiesa, laikinas – metams; bet tikimasi, kad jis bus pratęstas): tai buvo padaryta pirmą kartą ES istorijoje.
Dėmesį prikaustė faktai, kad ES šalių parama savo gyventojams energetinės krizės metu smarkiai viršija paramą Ukrainai, ypač Vokietijoje: jei parama Ukrainai siekia ~0,5 proc. BVP, tai įsipareigojimai savo piliečiams (energetinės subsidijos) siekia ~7 proc. BVP. Įdomu ir tai, kad parama Persų įlankos karo metu buvo didesnė nei dabartinio karo metu, nors atrodytų geografiškai ir vertybiškai Ukraina yra arčiau. Visgi Vokietija šio karo akivaizdoje yra labiausiai savo politiką keičianti (radikaliai energetinę priklausomybę nuo Rusijos mažinanti, didinanti išlaidas gynybai) šalis: iki šiol laikyta ta šalimi, prie kurios preferencijų prisitaiko kitos ES valstybės narės, tačiau dabar ji turi prisitaikyti prie naujos padėties labiau, nei, pvz. Baltijos šalys.
Kalbant apie Ukrainos narystės ES perspektyvą, politologas teigė, kad galbūt šį rudenį bus paskelbta apie derybų pradžią dėl narystės ES.
Apibendrinant, politologo ir ekonomisto R. Vilpišausko nuomone, ES ir jos šalių atsakas buvo toks platus ir vieningas, kokį prieš metus būtų sunku įsivaizduoti, bet ne toks spartus (ypač finansinė ir karinė parama), kokio reikia vertinant Ukrainos poreikių požiūriu.